Keliavimas, naujų vietų atradimas, kitų kultūrų pažinimas – viena įspūdingiausių patirčių žmogaus gyvenime. Tačiau ne visiems ji yra savaime prieinama. Autistiškam jaunuoliui nepažįstama stotis, pasikeitęs traukinio laikas, minia žmonių ar būtinybė svetima kalba paprašyti pagalbos gali tapti gerokai didesniu iššūkiu, nei mes kartais įsivaizduojame.
Būtent todėl, pradėdami Erasmus+ projektą „Pajusk ir atrask“ (Feel & Explore), turėjome labai aiškų tikslą – ne tiesiog nuvežti du autistiškus jaunuolius į Vokietiją. Norėjome padėti jiems išmokti keliauti. Priimti sprendimus, susigaudyti stotyse, pasirūpinti savo daiktais ir pinigais, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, susitvarkyti su netikėtumais ir, svarbiausia, patikėti – aš galiu pats.
Iki tos dienos, kai penkių žmonių komanda – du jaunuoliai ir trys panašaus amžiaus lydintys savanoriai – užsidėjo kuprines, buvo daugiau nei dešimt gyvų ir nuotolinių pasirengimo susitikimų. Planavome maršrutus, mokėmės naudotis programėlėmis, kalbėjome apie finansus, saugumą, maistą, nakvynes, emocijas ir įvairiausius „o kas, jeigu…“. Tačiau dešimt dienų keliaujant per Berlyną, Leipcigą, Frankfurtą, Štutgartą, Miuncheną, Bavariją, o grįžtant dar ir per Prahą bei Krokuvą, labai greitai paaiškėjo viena paprasta tiesa – kelionei gali ruoštis labai daug, bet viskam pasiruošti neįmanoma.
Ir gal kaip tik todėl ši kelionė tapo tokia vertinga. Tikrasis mokymasis vyko ne prie Berlyno sienos, ne „Mercedes-Benz“ muziejuje ir net ne kopiant link įspūdingosios Noišvanšteino pilies. Jis vyko stotyse, traukiniuose, parduotuvėse, virtuvėse ir gatvėse. Reikėjo rasti reikiamą peroną, sekti maršrutą, susirasti nakvynę, skaičiuoti pinigus, išsirinkti maistą, užsisakyti jį kita kalba, derintis prie kitų žmonių ir priimti sprendimus net tada, kai esi pavargęs, karšta, aplink daugybė žmonių ir viskas vyksta ne visai pagal planą.
Po kelionės paklausus, kas buvo sunkiausia, atsakymai buvo labai gyvenimiški – karštis, nuovargis, žmonių kiekis, laiko planavimas ir… nuspręsti, ką valgyti. Pastarasis klausimas, pasirodo, penkių skirtingų žmonių komandai kartais gali būti sudėtingesnis už tarptautinio traukinio maršrutą. Dar prieš išvykstant vienas savanoris prisipažino abejojęs, ar visiems apskritai pavyks kartu nuspręsti, kur eiti valgyti. O paskutiniame susitikime „sprendimas pavalgyti kartu“ jau buvo įvardytas kaip vienas geriausių komandos momentų.
Būtent tokiose, iš pirmo žvilgsnio mažose situacijose, ir buvo galima stebėti didžiausius pokyčius. Vienas jaunuolis savarankiškai užsisakė maistą vokiečių kalba ir dar spėjo pataisyti lydintį savanorį, kalbantį vokiškai. Savanoriai pastebėjo vis didesnę jaunuolių drąsą bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, orientuojantis naujoje aplinkoje ir reaguojant į netikėtumus. Vieną iš jų labiausiai nustebino jaunuolių „drąsa savarankiškai priimti sprendimus kritinėse situacijose, nesitikint nuolatinio suaugusiųjų palaikymo“.
Žinoma, buvo situacijų, kai pagalbos reikėjo. Tačiau šio projekto tikslas niekada nebuvo įrodyti, kad jos nereikia. Priešingai – mokėmės suprasti, kada padėti, o kada truputį atsitraukti ir leisti pabandyti pačiam. Tai buvo nemaža patirtis ir trims lydintiems savanoriams – Karinai, Benui ir Dominykui. Po kelionės jie kalbėjo apie didesnę kantrybę, empatiją, atsakomybę, gebėjimą prisitaikyti prie netikėtų situacijų, spręsti problemas ir dirbti komandoje. Vienas jų rašė, kad ši patirtis paskatino daugiau prisidėti prie savanorystės veiklų ir ateityje net kurti projektus pačiam, kitas pripažino tapęs empatiškesnis. Visi trys sakė, kad ši patirtis paskatino juos ir ateityje daugiau prisidėti prie žmonių su negalia įtraukties, o paklausti, ar rekomenduotų kitiems tapti lydinčiais savanoriais, nedvejodami atsakė – „tikrai taip“.
Ir turbūt neatsitiktinai vienas savanoris kelionę apibūdino kaip galimybę „pažiūrėti į pasaulį per autistiško žmogaus akis“, o kitas – kaip puikią praktiką iš tiesų pažinti autistišką žmogų. Kelionė parodė, kad tokioje savanorystėje ne tik duodi savo laiką, pagalbą ir atsakomybę. Labai daug parsiveži ir pats – kitokį žvilgsnį į žmogų, daugiau kantrybės, pasitikėjimo savo gebėjimu spręsti netikėtas situacijas ir, svarbiausia, norą nesustoti ties viena kelione.
O gyvenimo toje kelionėje tikrai netrūko. Buvo šešias valandas trukusi kelionė su „Deutsche Bahn“, gulėjimas traukiniuose, makaronai su braškėmis, Arijaus kaukė ir naujos pažintys traukinyje, Karinos miegas, vakarienė ant suoliuko, gavusi savo pavadinimą #MEATBALLS, ir net tarakonai ant Dominyko lovos. Vienu juokingiausių prisiminimų komanda įvardijo „Modesto pametimą“. Kitaip tariant, buvo visko, kas ir paverčia kelionę tikra kelione, o penkis kartu išvykusius žmones – komanda.
Gal todėl vienas gražiausių paskutinės refleksijos atsakymų į klausimą apie geriausią komandos momentą buvo visai ne apie pilį, muziejų ar gražiausią miestą: „Kai visi buvo pervargę ir vis tiek bandė būti komanda.“
Grįžus namo norėjosi suprasti, kas iš viso to liko, kai kuprinės jau iškrautos. Vieni sakė parsivežę nuostabių prisiminimų, nuotraukų ir keliavimo patirties, o pati kelionė buvo pavadinta „linksma nežinomybe“ ir „begaline patirtimi“. Paklausti, kuo dabar didžiuojasi, keliautojai minėjo komandą, sklandžiai įveiktą kelionę, jaunuolių savarankiškumą. O vienas atsakymas buvo tiesiog – „savimi“.
Paskutiniame susitikime kiekvienas dar parašė trumpą „Laišką sau“. Jame atsirado pažadų daugiau keliauti, savanoriauti, įsitraukti į panašius projektus, padėti kitiems ir nepamiršti žmonių, su kuriais visa tai patirta. O prie sakinio „Kitą vasarą…“ Modestas užrašė: „Grįšiu į Vokietiją?“
Prieš kelionę mes dažnai klausėme savęs – ar jie galės? Po kelionės klausimas jau skamba kitaip – kur toliau?
Nes vienas jaunuolis, vertindamas savo patirtį, parašė, kad dabar jaučiasi labiau savarankiškas, drąsiau keliautų vienas, o paklaustas apie būsimas keliones atsakė: „Taip, norėčiau grįžti į Vokietiją vienas.“
Galbūt būtent šiame sakinyje ir telpa svarbiausias visos kelionės rezultatas. Ne aplankytų miestų skaičius, ne nuvažiuoti kilometrai ir net ne gražiausios Vokietijos vietos. Svarbiausias čia yra žodis „vienas“.
Nes savarankiškumas neatsiranda tada, kai viską padarome už žmogų. Jis auga tada, kai suteikiame saugią galimybę pabandyti, suklysti, paprašyti pagalbos, pabandyti dar kartą ir galiausiai pačiam pamatyti, kiek daug gali.
Gal todėl įtrauktis nėra tik galimybė būti kartu. Ji prasideda nuo galimybės pabandyti pačiam. O visa kita, kaip jau įsitikinome, gimsta kelionėje.
Projektas „Pajusk ir atrask“ (Feel & Explore) įgyvendinamas pagal Erasmus+ programos „DiscoverEU Inclusion Action“ (KA155-YOU) projektą, finansuojamą Jaunimo reikalų agentūros (JRA) Europos Sąjungos lėšomis.
