Kai prieš beveik metus man buvo suteikta galimybė vesti savitarpio pagalbos ir žaidimų grupeles jaunuoliams autizmo spektre bei jaunuoliams, susiduriantiems su įvairiais socialiniais ir emociniais iššūkiais, aš gerokai sunerimau.
Pirma emocijų banga? Susierzinimas.
Dar viena atsakomybė ant mano pečių? Aš – autistiška studentė, kuri vos spėja atlikti studijų užduotis, dar pasirūpinti savimi ir savo asmeniniu gyvenimu. Iš kurio smegenų vingio ištraukėt, jog turiu galimybės prie viso savo užimtumo ir nervinės sistemos chaoso įtraukti dar vieną atsakomybę? Ir ne šiaip atsakomybę, o grupės vedimą jaunuoliams, kuriems dažnai labiausiai reikia būtent tokios paramos? Jaunuoliams, kurių negaliu pavesti?
Aš nesugebėsiu…
Antrinė emocijų banga? Nerimas ir pasidavimas. Kaip iš viso vesti tokias grupeles? Ar aš tam pakankamai kompetentinga? Juk dar tik siekiu specialiojo pedagoginio išsilavinimo…
Praėjo metai.
Praėjo pirmieji nedrąsūs susitikimai, susipažinimas su jaunuoliais, sunkumai bandant atsiminti naujus vardus, o emocinės bangos jau seniai nuplovė krantus – net smėlis spėjo išdžiūti.
Buvo jaunuolių, kurie atėjo ir išėjo. Yra tokių, kurie ateina kartas nuo karto. Tačiau džiaugiuosi, jog didžioji dalis pasiliko ir dalyvauja reguliariai.
Grupelės idėja pradžioje? Labai paprasta, gal net per paprasta – žaisti stalo žaidimus kartu.
Tačiau laikui bėgant ir daugėjant nejaukių tylų tarp žaidimo ėjimų suvokiau, jog grupelės turinys turi keistis. Šie jaunuoliai puikiai geba žaisti stalo žaidimus, prisitaikyti, sekti taisykles, sėdėti tyliai vietoje.
Bet ko jiems iš tiesų reikia?
Vieną šeštadienį nusprendžiau grupelėje atvirai nagrinėti temą „Kaip išjausti savo emocijas?“. Kalbėjomės apie tai, kokias emocijas jaučiame dažniausiai, kurios mums yra sudėtingiausios, ką darome su jomis susidūrę ir ar apskritai visada suvokiame, ką tuo metu jaučiame.
Grupelės metu sukūriau erdvę jaunimui išreikšti savo jausmus be spaudimo ar teisimo. Taip pat išbandėme keletą somatinių ir kognityvinių pratimų, pritaikytų pagal jaunuolių išsakytus poreikius. Pavyzdžiui, lingavimą apsikabinus save – į šonus ar pirmyn ir atgal – susiduriant su nerimu ar perstimuliacija.
Išbandėme ir vaizduotės žaidimą „Aš burbule“. Giliai kvėpuodami užsimerkėme ir įsivaizdavome, jog aplink kiekvieną iš mūsų yra burbulas. Kokia jo spalva? Kas jame? Kokie garsai? Kokie kvapai? Šis žaidimas gali padėti susiduriant su nerimu ar diskomfortu miniose ir žmonių grupėse.
Viso susitikimo metu nerimavau.
Ar tai, ką jiems suteikiu, iš tiesų naudinga? Ar šis formatas tinkamas? Galbūt jiems būtų įdomiau tiesiog žaisti?
Susitikimui pasibaigus išgirdau ir pažinau tokią jaunuolių pusę, kurios iki tol dar nebuvau mačiusi. Tačiau išėjau su sunkesne širdimi. Žinojau, jog šių jaunuolių kelias nelengvas. Kur gi jau – manasis irgi. Bet kaip man jiems padėti?
Kaip galiu gelbėti kitą, kai mano pačios valtis dreba?
Tačiau prabėgus savaitei mes vėl susitikome šeštadienį. Ir tada išgirdau tai, kas tapo mano grupelių branduoliu.
„Man patiko, kad mane suprato ir neteisė.“
„Panaudojau lingavimą mokyklos koridoriuje, šiek tiek padėjo apsiraminti.“
Tada ir supratau – šiam jaunimui svarbiausia sukurti emocinę ir socialinę terpę, kurioje jie jaustųsi saugūs tiesiog būti. Tiesiog egzistuoti kartu be spaudimo bendrauti.
Saugią erdvę, kurioje jie ne tik gali išreikšti savo jausmus, nuomones ir pasaulėžiūrą, bet ir apie tai atvirai diskutuoti. Įžvelgti savo sunkumus ir kitų žmonių patirtyse. Suprasti, kad kai kurios patirtys nėra vien jų. Ir, žinoma, pasijuokti kartu.
„Gera žinoti, kad esu ne viena, kuriai sudėtingas akių kontaktas“, – praeitą savaitę man tarė viena dalyvė.
Ir taip! Aš su ja visiškai sutinku!
Nes grupelėse bendrauja ir savo komforto zoną plečia ne tik jaunuoliai – bet ir aš. Mano atsakomybė, kaip grupės vadovės ir moderatorės, žinoma, yra didesnė, tačiau tai tikrai nesuvaržė mano gebėjimo mokytis iš kitų.
Gal net priešingai.
Būdama autistiška ir pati kai kuriose jaunuolių patirtyse atpažįstu save. Aš nesu žmogus, stovintis kažkur visiškai kitoje pusėje ir turintis visus atsakymus. Esu grupės vadovė, tačiau kartu esu žmogus, kuris taip pat mokosi. Ir galbūt todėl vis grįžtu prie moto, kurį sau susigalvojau įstojusi studijuoti specialiosios pedagogikos – mokytojas yra amžinasis mokinys.
Per vos vienus metus išvydau, kaip mažais žingsniais keitėsi reguliariai ateinantys jaunuoliai – kai kurie pastebimiau, kai kurie subtiliau. Keičiausi ir aš. Visi esame jau nebe tie patys žmonės, pirmą kartą įžengę pro Šermukšnių g. 31 esančias Panevėžio „Lietaus vaikų“ organizacijos biuro duris.
Ar vis dar susiduriame su sunkumais ir nusivylimais? Tikrai taip. Kaip ir minėjau, šio jaunimo kelias nėra rožėmis klotas. Sunkumų jame yra ir tikriausiai dar bus.
Tačiau mano kuriamose erdvėse mes mokomės ne to, kaip padaryti, kad sunkumų apskritai nebeliktų.
Mokomės, kaip į juos reaguoti. Kaip vis tiek eiti į priekį, kai sunku. Kai baisu. Kai neramu. Kaip būti su savo jausmais ir kaip būti vieniems su kitais.
Galų gale per šiuos metus supratau, kad man nereikia turėti visų atsakymų ar mokėti išgelbėti kitą žmogų. Kartais svarbiau sukurti vietą, kurioje žmogus gali tiesiog būti.
Ir galbūt svarbiausia – vietą, kurioje suprantame, kad šiuo keliu nė vienam iš mūsų nebūtina eiti vienam.
Straipsnio autorė Panevėžio autizmo asociacijos savanorė Vytautė Marija Petrauskaitė.
