Panevėžyje įvyko jau trečiasis projekto „Balsai, kurie svarbūs“ renginys – susitikimas „Matyti daugiau: įtrauktis per realias istorijas“, subūręs mokytojus, specialistus, tėvus, bendruomenės narius ir autistiškus žmones atviram pokalbiui apie tai, ką iš tikrųjų reiškia įtrauktis kasdienybėje.
Šį kartą apie įtrauktį buvo kalbama ne per teoriją ar taisykles, o per realias žmonių patirtis, emocijas ir situacijas, kurios vyksta klasėse, namuose ir bendruomenėse kiekvieną dieną.
Renginio metu pristatyti Panevėžio autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atlikto tyrimo rezultatai apie realias šeimų ir mokytojų patirtis. Tyrimas atskleidė, kad didžiausias iššūkis dažnai nėra pats vaiko sunkumas. Didžiausias iššūkis – skirtingas tos pačios situacijos supratimas.
Tėvai dažnai mato pervargusį, sensorinę perkrovą patiriantį vaiką. Mokytojas tuo metu gali matyti atsisakymą bendradarbiauti ar taisyklių nesilaikymą. O pats vaikas tuo metu tiesiog gali nebegalėti išbūti situacijoje.
Viena stipriausių renginio minčių tapo frazė: „Elgesys – tai komunikacija.“
Buvo kalbama apie tai, kad už tylos, pykčio, atsitraukimo ar „netinkamo elgesio“ dažnai slypi ne bloga valia, o nerimas, sensorinė perkrova ir poreikis būti suprastam.
Ypač jautriai nuskambėjo autistiško jaunuolio Tomo Eicher-Lorkos pasidalinimas apie tai, kaip jis pats patiria aplinką. Tomas labai aiškiai ir vaizdžiai pasakojo, kad diskusijos metu girdi net smulkiausius aplinkos garsus – žmonių kvėpavimą, sąnarių trakštelėjimą, judesius salėje. Norint susikoncentruoti į pokalbį ir atsakyti į klausimus jam reikia didžiulių pastangų ir per daugelį metų išsiugdytų įgūdžių.
Šis pasidalinimas padėjo daugeliui geriau suprasti, kaip gali jaustis autistiški vaikai mokykloje, kai jie dar neturi nei tokių savęs pažinimo įgūdžių, nei gebėjimo paaiškinti savo būsenos.
Labai stipriai renginyje nuskambėjo ir Inesos Ežerskytės-Purenok mintys. Ji aiškiai įvardijo, kad vaikai nėra tinginiai, nemanipuliuoja ir specialiai „nesirenka“ netinkamo elgesio. Dažnai jie tiesiog negali mokytis taip, kaip mums įprasta.
Pasak specialistės, sudėtingose situacijose labai svarbu ne klausti „kas su vaiku negerai“, o bandyti suprasti, kokioje būsenoje jis tuo metu yra ir kokios pagalbos jam reikia. Ji akcentavo, kad metodikų ir būdų padėti vaikams yra, tačiau juos reikia suprasti, mokėti taikyti praktiškai ir gebėti matyti plačiau nei vien elgesį.
Tai renginio dalyviai galėjo patirti ir praktiškai – interaktyvios veiklos metu buvo nagrinėjamos realios situacijos, ieškoma, kas jose veikia, o kas tik dar labiau didina įtampą ir nesusikalbėjimą.
Mokytojos Alma Pupštienė ir Daiva Žičkienė diskusijoje daug dėmesio skyrė vaiko raidai ir lūkesčiams ugdymo procese. Jos akcentavo, kad pradinių klasių vaikų fiziologinė, emocinė ir socialinė raida gali labai skirtis, todėl vienodi lūkesčiai visiems vaikams dažnai tampa ne pagalba, o papildomu spaudimu.
Buvo kalbama apie tai, kaip svarbu jautriai ir aiškiai komunikuoti su šeimomis, ieškoti bendro požiūrio į vaiko poreikius ir nekelti didesnių reikalavimų nei pats vaikas tuo metu gali atlaikyti.
DIR/Floortime metodikos svarbą plačiau pristatė Rasmina Uščiauskienė. Ji dalijosi darbo principais, paremtais ryšio kūrimu, emociniu saugumu ir vaiko pažinimu. Diskusijoje ne kartą skambėjo mintis, kad ryšys su vaiku dažnai tampa svarbesnis už kontrolę.
Labai jautriai nuskambėjo ir Motiejaus pasidalinimas apie tai, kas jam svarbu mokykloje. Jis kalbėjo apie tai, kaip sunku kartais norėti būti ugdymo sistemoje, kai jautiesi nesuprastas, ir kaip daug reiškia mokytojai, kurie priima, supranta ir padeda joje išbūti.
Visą diskusiją jautriai ir labai žmogiškai moderavo Vytautė Marija Petrauskaitė. Jos pasidalinimas apie savo patirtį mokykloje, spaudimą pritapti ir nuolatinį maskavimą labai stipriai sujungė visas diskusijos temas į vieną bendrą patirtį – žmogaus norą būti priimtam ir suprastam.
Po renginio žmonės dar ilgai neskubėjo skirstytis. Norėjosi kalbėtis, klausti, dalintis savo istorijomis ir tiesiog pabūti bendruomenėje, kurioje galima atvirai kalbėti apie tai, kas dažnai lieka nutylėta.
Renginys tapo dar vienu svarbiu žingsniu kalbant apie demokratinę kultūrą praktikoje – apie pagarbą žmogaus orumui, teisę būti suprastam ir galimybę dalyvauti bendruomenėje savu būdu.
Tikra įtrauktis prasideda ne nuo tobulos sistemos. Ji prasideda nuo žmogaus, kuris pasirenka klausyti, suprasti ir matyti daugiau.
Projektą įgyvendina Panevėžio autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, Panevėžio švietimo centras ir Kazickų šeimos fondo programa „Uncommon.lt“.
Projektas finansuojamas Švietimo mainų paramos fondo lėšomis.
