Dalia Vizbarienė – metodininkė, robotikos mokytoja Panevėžio „RoboLabas“ centre bei lietuvių kalbos mokytoja Juozo Miltinio gimnazijoje, dalijasi savo patirtimi dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių.
„Čia organizuoju edukacijas, integruotas pamokas ir dirbu su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Ypač dirbu su specialiomis grupėmis, kuriose mokytojai dažnai nedrįsta darbuotis. Šios grupės išskirtinės tuo, kad, skirtingai nei įprastose mokyklose, kur mokosi vienas, du ar trys vaikai su įvairiais mokymosi sunkumais ar specialiaisiais poreikiais, čia visa grupė sudaryta iš vaikų, turinčių kokių nors specialiųjų poreikių,“ – pasakoja Dalia.
Panevėžio STEAM centras ir „RoboLabas“
„STEAM centras ir „RoboLabas“ yra du skirtingi centrai, nors jie turi ir panašumų. STEAM centras nuo „RoboLabas“ pirmiausia skiriasi tuo, kad čia užsiėmimai skirti vyresniems vaikams pagal amžiaus grupes. Į STEAM centrą vaikai atvyksta nuo šeštos klasės, o integruotos pamokos dažniausiai prasideda nuo septintos klasės. Taip yra dėl to, kad jų pagrindas yra fizikos, chemijos ir informacinių technologijų dalykai, kurie mokyklose dažniausiai pradedami dėstyti būtent nuo šios klasės,“ – aiškina Dalia.
„Žinoma, dabar šios disciplinos integruojamos ir į pradinį ugdymą, tačiau STEAM centre didžiausias dėmesys skiriamas vyresniems mokiniams. Šio centro išskirtinumas – dirbtinio intelekto laboratorija, kurios neturi joks kitas centras Lietuvoje. Taip pat yra informatikos laboratorijos. Informatika šiandien nėra retas dalykas, tačiau STEAM centras suteikia galimybę vaikams dirbti su naujausia įranga ir ištekliais.“
„RoboLabas“, kita vertus, orientuotas į jaunesnius vaikus – iki šeštos klasės. „Jauniausieji mūsų grupių dalyviai yra keturmečiai. Visgi tokio amžiaus vaikų dalyvauja nedaug, nes norint lankyti „RoboLabas“, vaikas turi būti pakankamai savarankiškas, pavyzdžiui, mokėti nueiti į tualetą ir apsitvarkyti. Kadangi mes neturime mokytojo padėjėjų, vienas mokytojas dirba su keturiolikos vaikų grupe,“ – aiškina Dalia.
Kelias į robotikos pasaulį
„Kalbant apie mane, taip, aš esu lietuvių kalbos mokytoja. Kaip patekau į robotikos pasaulį? Su technologijomis dirbu jau labai seniai. Esu dalyvavusi įvairiuose mokymuose, seminaruose, dirbusi su naujausiomis technologijomis. Taip ir atsirado susidomėjimas, kurį pavyko pritaikyti dirbant šiame centre,“ – pasakoja Dalia.
„Dar magistrantūroje pasirinkau vadybos ir technologijų kryptį. Tai nebuvo kažkas visiškai naujo, tačiau, aišku, pradėjus dirbti su robotikos rinkiniais, man taip pat reikėjo daug ko išmokti. Šiuo metu mokausi 3D programavimo, naudoju TinkerCAD programą ir kitas panašias. Man tai labai įdomu. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį buvau išvykusi į Vilnių mokytis naujų technologijų. Tai procesas, kuris mane labai įtraukia.“
Mokytojų įgalinimas technologijoms
„Vaikams taip pat labai įdomios integruotos pamokos, kurias vedu lietuvių kalbos pagrindu, taip pat įvairūs robotikos būreliai. Organizuoju edukacijas ne tik vaikams, bet ir mokytojams. Mokytojams ypač svarbu parodyti, kad nereikia bijoti technologijų,“ – pasakoja Dalia.
„Dažnai išgirstu iš mokytojų: „Mane technologijos gąsdina.“ Mano tikslas yra įgalinti mokytojus nebijoti technologijų, parodyti, kaip jas galima naudoti mokymo procese.“
„Mes organizuojame mokymus pradinio ugdymo, ikimokyklinio ugdymo mokytojams, kad jie susipažintų su mūsų turimomis priemonėmis. Mokytojai vėliau gali pas mus vesti integruotas pamokas, kurti jų planus ir įgyvendinti idėjas. Taip pat jie išmoksta dirbti su įranga, kurią galėtų įsigyti ir jų mokyklos.“
„Tokie edukaciniai renginiai yra neišvengiami, nes tai mūsų ateitis. Dabar jau daug kur mokytojai pradeda keisti pasenusius metodus ir priemones, pavyzdžiui, tradicines lentas keičia šiuolaikinėmis technologijomis.“
Darbas su specialiųjų poreikių vaikais
„Pirmiausia mes pradėjome bendradarbiauti su Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindine mokykla. Šios mokyklos vaikai tapo pirmaisiais mūsų dalyviais. Po to pradėjo lankytis ir autistiški vaikai iš A. Bandzos socialinių paslaugų namų. Užsimezgė draugystė, ir pirmieji bandymai surengti užsiėmimus būtent šiems vaikams įvyko prieš keletą metų. Deja, tada prasidėjo pandemija, ir teko pereiti prie nuotolinio darbo. Po pandemijos pirmą kartą pabandžiau dirbti su šiais vaikais tiesiogiai, ir tai pasirodė itin sėkminga. Vaikams labai patiko, o man baimė dirbti su šia grupe greitai išnyko.“
„Šiuo metu šie vaikai jau ketvirtus metus lanko mūsų robotikos centrą. Galiu drąsiai teigti, kad kartais jie pasiekia daugiau nei kiti vaikai. Robotika ypač tinka vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, nes čia viskas vyksta žingsnis po žingsnio. Aiškiai pateiktos instrukcijos leidžia vaikams lengviau susikaupti ir atlikti užduotis. Didžiausia motyvacija jiems yra sėkmės jausmas – jie džiaugiasi savo rezultatais, kurie skatina juos tobulėti.“
„Darbas su robotika padeda lavinti ne tik motoriką, bet ir kalbą, dėmesio koncentraciją. Dažnai stebiu, kaip vaikams pradžioje sunku susikaupti ar sukonstruoti paprasčiausią objektą. Tačiau laikui bėgant jie pradeda kurti vis sudėtingesnius projektus. Kadangi pažįstu kiekvieną vaiką individualiai, žinau, kaip juos motyvuoti ir padėti atskleisti jų gebėjimus. Toks darbas yra ne tik naudingas, bet ir labai įkvepiantis.“
„Kartais pradžioje vaikai negali susikaupti, negali konstruoti net paprasto objekto, tačiau vėliau jie sukuria vis sudėtingesnius projektus. Kadangi gerai pažįstu kiekvieną vaiką, žinau, kaip juos motyvuoti, ką jie gali ir ko negali. Tokiu būdu jie auga, ir mes kartu su jais džiaugiamės pasiekimais, kartais net apsiašarojame iš džiaugsmo. Kalbos raida taip pat gerėja. Jei vaikas pradeda tarti žodžius, tai tampa nepaprasta sėkme tiek jam, tiek mums.“
„Beveik visi vaikai, kurie lankosi „RoboLabas“, labai laukia šių užsiėmimų. Jie klausia, kada vyks pamokos, ar susitiks draugus, juokiasi kartu. Tai rodo, kad jie ne tik gali, bet jiems ir labai patinka tai, ką daro. Kiekvienam vaikui reikia pritaikyti užduotis pagal jo tempą ir gebėjimus. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad vaikas augs ir tobulės, žingsnis po žingsnio.“
Didžiausi iššūkiai darbe su specialiųjų poreikių vaikais
Vienas iš svarbiausių Daliai Vizbarienei kylančių iššūkių – sukurti vaikams aplinką, kuri būtų saugi, stabili ir nuspėjama. „Vaikai turi ateiti į vietą, kurioje viskas – nuo klasės kampo iki užduočių – būtų pažįstama ir aiški. Jie jaučiasi ramiau, kai rutina yra pastovi, o bet kokie pokyčiai – minimalūs,“ – sako ji. Tačiau realybėje ne visada pavyksta suderinti visas aplinkybes, kad niekas netrikdytų.
Dalia taip pat susiduria su iššūkiais, kai vaikams pasireiškia emociniai ar elgesio sunkumai. „Būna dienų, kai vaikai tampa neramūs ar susierzinę be jokios aiškios priežasties. Iš pradžių tai mane gąsdino, nes nežinojau, kaip tinkamai reaguoti. Kai kurie vaikai į nesėkmes reaguoja kitaip nei dauguma – jie gali atsisakyti pagalbos arba susierzinti dar labiau, jei bandai juos paliesti ar raminti. Tai reikalauja daug kantrybės ir gebėjimo lanksčiai prisitaikyti.“
Pabaigos mintys
„Nepaisant visų iššūkių, svarbiausia – pamatyti vaikų augimą ir jų pasiekimus. Tai suteikia didžiulį džiaugsmą. Kai matai, kaip jie tobulėja, savarankiškėja, kaip pasiekia tikslų, jautiesi, kad visos pastangos buvo vertos. Taip, sunkumų tikrai būna, tačiau aš visada randu būdų juos įveikti ir tikiu, kad su kantrybe ir ryžtu viskas įmanoma.“
„Šie vaikai yra nuoširdūs, nemoka meluoti. Jei jie ką nors pasako, tai visada nuoširdžiai – ar tai būtų komplimentas, ar kritika. Ir tai yra viena gražiausių pamokų, kurią iš jų gavau. Pavyzdžiui, turiu vieną vaiką, kuris turi savo „YouTube“ kanalą ir man rodo savo kūrybą. Jis atsineša įvairių knygų, konstrukcijų, kuriomis didžiuojasi. Tokie vaikai yra ypatingai talentingi ir kūrybingi.“
„Mūsų švietimo sistema nėra pakankamai pasiruošusi jų palaikyti po mokyklos. Atrodo, kad mokykloje jiems dar skiriama dėmesio, tačiau po dešimtos klasės jie atsiduria „niekur“ – pagalba baigiasi, ir jie lieka vieni. Tai man kelia didelį nerimą.“
„Kursuose Italijoje teko matyti, kaip dirbama su žmonėmis, turinčiais specialiųjų poreikių. Ten kiekvienas jaunuolis turi savanorių pagalbininką, psichologą, specialųjį pedagogą ar kitą pagalbos specialistą. Jie mokomi gyvenimo įgūdžių, skatinami tapti kuo savarankiškesniais. Tai pavyzdys, į kurį mes Lietuvoje turėtume lygiuotis.“
„Man labai gaila, kad mes dar neturime tokių galimybių, tačiau tikiu, kad investuodami į šiuos vaikus, galime pakeisti jų ateitį. Šie vaikai gali tapti savarankiškais ir visuomenės dalimi, jei tik suteiksime jiems reikiamą pagalbą.“
Informaciją parengė Asta Petrauskienė.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Strateginių veiklų vystymas Panevėžio autizmo asociacijoje „Lietaus vaikai“ .
