Fizinis aktyvumas yra svarbi kiekvieno vaiko vystymosi dalis, tačiau autistiškiems vaikams sportas tampa dar reikšmingesnis. Jis ne tik gerina jų fizinę sveikatą, bet ir padeda ugdyti socialinius įgūdžius, stiprina pasitikėjimą savimi bei mažina nerimą. Nepaisant to, tyrimai rodo, kad autistiški vaikai sportuoja rečiau nei jų neurotipiniai bendraamžiai. Tai lemia ne tik nepritaikyta infrastruktūra, bet ir visuomenės bei specialistų supratimo trūkumas.
Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų dalyvavimas sporto veiklose Europoje yra kur kas mažesnis nei neurotipinių vaikų. Remiantis įvairiais tyrimais, tik apie 20–30% autistiškų vaikų reguliariai dalyvauja fizinėse veiklose, tuo tarpu tarp neurotipinių vaikų šis rodiklis siekia apie 70–80%. Priežastys įvairios – sensoriniai iššūkiai, nepakankamai pritaikytos sporto erdvės, nepatyrę treneriai ir socialinės sąveikos sunkumai.
Nepaisant to, yra pavyzdžių, kaip tinkamai organizuotos sporto veiklos gali iš esmės pakeisti vaikų gyvenimą. Panevėžyje veikianti autistiškų vaikų ir jų šeimų bendruomenė „Lietaus vaikai“ jau kelerius metus organizuoja plaukimo ir sporto treniruotes, kurias veda treneris Stanislovas. Pernai PAA „Lietaus vaikai“ įgyvendino net kelias sportines iniciatyvas: plaukimo treniruotes baseine, dešimt treniruočių sporto salėje, skirtų paaugliams, ir žygį miške. Šios veiklos buvo įgyvendintos su Panevėžio miesto savivaldybės ir fondo „Svajonių sparnai“ parama bei tėvų finansiniu prisidėjimu ir skirtu laiku. Tai rodo, kad sporto prieinamumas autistiškiems vaikams yra ne tik būtinas, bet ir įmanomas, jei tam skiriama pakankamai dėmesio bei resursų. Šios veiklos parodė, kad tinkamai pritaikyta aplinka, kantrus treneris ir tėvų palaikymas gali padaryti stebuklus.
Tėvų patirtys – kaip sportas keičia autistiškų vaikų gyvenimus?
Tėvų atsiliepimai rodo, kad sporto užsiėmimai autistiškiems vaikams suteikia ne tik fizinės naudos, bet ir prisideda prie jų emocinio stabilumo, savarankiškumo bei socialinių įgūdžių stiprinimo. Po treniruočių vaikai tampa ramesni, labiau pasitikintys savimi, o kai kurie netgi pradeda rodyti didesnį norą bendrauti su aplinkiniais.
Fizinis tobulėjimas ir motorinių įgūdžių gerėjimas
Daugelis autistiškų vaikų susiduria su silpnu raumenų tonusu, koordinacijos problemomis ir bendru fiziniu neaktyvumu. Tėvai pastebi, kad reguliarios treniruotės gerina vaikų fizinę būklę ir skatina norą judėti:
- „Mano dukra turėjo žemą raumenų tonusą, todėl plaukimas tapo geriausiu būdu stiprinti kūną. Dabar ji ne tik sustiprėjo fiziškai, bet ir jaučiasi drąsesnė vandenyje“,
- „Mano sūnus niekada anksčiau nesportavo, bet dabar pats laukia treniruočių“,
- „Augustas išbandė daugybę sporto šakų, bet niekur neišbūdavo ilgai – baseinas tapo ta vieta, kur jis jaučiasi laisvas ir motyvuotas“
Emocinė nauda ir nerimo mažinimas
Autistiški vaikai dažnai patiria nerimą ir emocinį nestabilumą, tačiau tėvai pastebi, kad sportas padeda jų vaikams atsipalaiduoti, reguliuoti emocijas ir geriau jaustis:
- „Mano sūnus dažnai jausdavosi neramus, bet po treniruočių jis tampa ramesnis ir geriau miega“
- „Anksčiau jis bijojo vandens, o dabar baseinas jam – atsipalaidavimo vieta“
- „Sportas sumažino jo pykčio priepuolius, dabar jis lengviau susitvarko su stipriomis emocijomis“
Socialinių įgūdžių lavėjimas ir bendravimo patirtis
Autistiškiems vaikams dažnai sunku užmegzti ryšius su bendraamžiais, tačiau sporto treniruotės suteikia natūralią ir struktūruotą erdvę bendrauti su kitais:
- „Treniruotėse jis pradėjo bendrauti su kitais vaikais, netgi rodyti iniciatyvą“
- „Anksčiau nebendravo su niekuo, o dabar jaučiasi saugiau tarp grupės narių“
- „Kai treniruotės prasidėjo, mano vaikas buvo visiškai uždaras. Dabar jis jau pats prieina prie trenerio ir užduoda klausimus“
Savarankiškumo ugdymas ir kasdienės rutinos gerinimas
Tėvai pastebi, kad sportinės veiklos ne tik ugdo fizinius gebėjimus, bet ir padeda vaikams tapti labiau savarankiškais kasdienėje veikloje:
- „Sūnus pats susiruošia į baseiną, tvarkosi daiktus – tai didelis žingsnis į priekį“
- „Anksčiau jam reikėjo pagalbos persirengiant, o dabar jis tai daro pats“
- „Mūsų vaikas išmoko planuoti savo laiką – dabar jis pats primena apie treniruotes ir ruošiasi joms be priminimų“
Motyvacija ir noras sportuoti
Kai kuriems autistiškiems vaikams anksčiau buvo sunku rasti motyvacijos fizinei veiklai, tačiau tinkamai pritaikytos treniruotės ir palaikymas padėjo jiems atrasti džiaugsmą sporte:
- „Bandėme daug sporto šakų, bet jam niekas netiko. Tačiau baseinas buvo kitoks – čia jis jaučiasi laisvas. Pats prašo dažnesnių treniruočių“
- „Anksčiau buvo sunku motyvuoti, o dabar jis pats laukia sporto užsiėmimų“
Tėvų pasakojimai patvirtina, kad sportas autistiškiems vaikams yra daug daugiau nei tik fizinė veikla – jis padeda jiems stiprėti, lavinti savarankiškumą ir geriau prisitaikyti prie socialinės aplinkos. Tačiau tam, kad sporto galimybės būtų plačiau prieinamos, reikia daugiau specializuotų treniruočių, infrastruktūros gerinimo ir trenerių mokymo.
Kaip rodo Panevėžio „Lietaus vaikų“ patirtis, investicijos į autistiškiems vaikams pritaikytą sportą atsiperka – vaikai tampa stipresni, savarankiškesni ir laimingesni.
Trenerio požiūris
Treneris Stanislovas, kuris jau ketverius metus dirba su autistiškais vaikais, pastebi, kad sportas jiems yra ne tik fizinė veikla, bet ir būdas lavinti socialinius įgūdžius. „Vidas prieš du metus negalėjo pakelti rankų virš galvos ar plaukti, o dabar jis tai daro savarankiškai. Toks progresas įvyksta per kantrybę ir nuoseklų darbą“, – dalijasi treneris.
Jis taip pat pabrėžia, kad autistiškiems vaikams reikia aiškios struktūros ir rutinos sporto veiklose. „Jei pateiki per daug naujovių, jie pasimeta, todėl būtina palaikyti tam tikrą stabilumą. Be to, daugelis jų reikalauja ilgesnio adaptacijos laikotarpio – kai kurie tiesiog stebi kitus keletą savaičių, kol pagaliau patys įsitraukia į veiklą.“
Stanislovas taip pat akcentuoja, kad kiekvienas vaikas progresuoja skirtingu tempu. „Yra vaikų, kurie per savaitę jau išmoksta naujus judesius, bet yra tokių, kuriems reikia mėnesių, kad išdrįstų įšokti į vandenį ar pradėtų plaukti ant nugaros. Kai kuriems sportas tampa būdu išmokti pasitikėti savimi – jie įgauna drąsos ne tik sporto salėje, bet ir kasdieniame gyvenime.“
Didžiausias iššūkis – nepritaikyta infrastruktūra. „Sporto salėse ir baseinuose nėra pritaikytų sensorinių sprendimų – triukšmas, ryškios šviesos, metalo daužymas gali kelti nerimą vaikams“, – aiškina Stanislovas. „Kai kurie vaikai tiesiog negali treniruotis tradicinėje sporto aplinkoje – jiems reikia tylesnės aplinkos, aiškiai struktūruotų veiklų, o to dažniausiai nėra.“
Tėvų reakcija į treniruotes yra labai teigiama. „Dauguma tėvų labai vertina treniruotes. Jie mato savo vaikų progresą, didesnį pasitikėjimą savimi, pagerėjusią fizinę būklę. Viena mama sako: ‘Mano sūnus anksčiau bijojo vandens, bet dabar plaukimas tapo jo kasdienybės dalimi. Jis tapo savarankiškesnis, pats rengiasi ir netgi laukia treniruočių.’“
Iššūkiai ir infrastruktūros trūkumas
Nepaisant sporto teikiamos naudos, didžiausia problema išlieka nepritaikyta infrastruktūra ir nepakankamas trenerių pasirengimas. Daugelyje sporto klubų triukšmas, ryškios šviesos ir stiprūs sensoriniai dirgikliai sukelia diskomfortą autistiškiems vaikams, todėl jiems sunku dalyvauti treniruotėse. Taip pat trūksta supratimo apie jų poreikius – dažnai treneriai neįvertina, kad šie vaikai gali turėti kitokį mokymosi tempą ar poreikį dažniau kartoti pratimus.
„Kai siūliau įrengti pritaikytą sporto salę, išgirdau atsakymą: ‘Kam to reikia? Juk sporto salių ir taip pilna.’ Bet jos nepritaikytos autistiškiems vaikams“, – sako Stanislovas.
Panevėžyje organizacija „Lietaus vaikai“ sėkmingai įgyvendina sporto užsiėmimus autistiškiems vaikams, tačiau tokių iniciatyvų vis dar trūksta. Viena mama pastebi: „Pilna sporto salių, bet jos nėra pritaikytos mūsų vaikams. Jie reaguoja į aplinką kitaip, jiems reikia specifinių sąlygų.“ Kitas tėvas pritaria: „Daugelis sporto centrų tiesiog nenori dirbti su mūsų vaikais – jie per daug bijo iššūkių ir nežino, kaip pritaikyti treniruotes.“
Sportas – ne tik pramoga, bet ir būtinybė
Autistiškiems vaikams sportas yra būtinybė, o ne privilegija. Jis padeda ne tik fiziškai stiprėti, bet ir gerina jų emocinę būklę, ugdo socialinius įgūdžius ir didina savarankiškumą. Tačiau tam, kad sportas būtų pasiekiamas visiems, reikia keisti požiūrį ir investuoti į pritaikytą infrastruktūrą bei trenerių pasirengimą. Panevėžio „Lietaus vaikų“ pavyzdys rodo, kad su tinkama parama ir supratimu sportas gali tapti transformuojančia patirtimi kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo neurologinių ypatumų.
Galbūt atėjo laikas plačiau diskutuoti apie sporto prieinamumo problemą ir kartu ieškoti sprendimų? Jei norime, kad mūsų vaikai turėtų sveiką ir visavertį gyvenimą, turime užtikrinti jiems tinkamas sąlygas augti ir tobulėti.
Informaciją parengė Panevėžio autizmo asociacijos savanorė Karina Bučinskaitė.
