– Kunige Domingo, gyvenate Lietuvoje jau daug metų. Kas jums labiausiai patinka Lietuvoje ir kaip šis gyvenimas formavo jūsų kunigystę?
– Lietuvoje man labiausiai patinka žmonės ir jų kultūra. Čia dirbu jau ilgą laiką, todėl galėčiau sakyti, kad Lietuva ir lietuviai suformavo mano kunigystę. Kai atvykau, turėjau prisitaikyti prie vietinės kultūros, žmonių poreikių. Tai buvo procesas, kurio metu aš „inkultūrizavau“ savo tarnystę, kaip sakė šventasis popiežius Jonas Paulius II. Turime priimti vietos kultūrą ir ją evangelizuoti. Lietuvoje radau gilų, nuolankų tikėjimą, kuris mane stiprina ir padeda augti.
– Jūs dalyvavote „Lietaus vaikų“ stovykloje ir aukojote mišias paplūdimyje per lietų. Kas jus įkvėpė prisijungti prie šios stovyklos, ir kaip ji paveikė jus asmeniškai bei dvasiškai?
– Noras dalyvauti kilo jau seniai. Apie šią stovyklą girdėjau iš draugų, tačiau ilgai neturėjau galimybės prisijungti. Man, kaip kunigui, labai svarbu susitikti su žmonėmis, kurie patiria iššūkius, kurių kasdienybė skiriasi nuo daugumos. Ši stovykla man suteikė galimybę giliau suprasti autizmo spektro sutrikimą ir tėvų meilę, kurią jie teikia savo vaikams. Tai buvo pamoka apie atsidavimą, kantrybę ir nuolankumą. Mačiau, kaip tėvai rūpinasi savo vaikais visą parą, kaip jie gyvena vien dėl jų – ir tai mane labai palietė. Dievas yra šalia kiekviename žingsnyje, ir šie tėvai tai supranta ir patiria kasdien.
– Kaip jūs sužinojote apie „Lietaus vaikų“ organizaciją?
– Apie ją man papasakojo Lukas Simanavičius, ilgametis šios organizacijos savanoris. Jo žodžiai mane įkvėpė, todėl nusprendžiau daugiau sužinoti apie organizaciją. Susisiekiau su Sandra Lopetaite, Panevėžio skyriaus Spirmininke, kuri mane supažindino su organizacijos veikla ir autizmu. Mūsų pokalbiai buvo gilūs, jaudinantys ir pilni įkvepiančių istorijų. Jau tada žinojau, kad noriu prisidėti prie šios bendruomenės, tačiau užimtumas neleido dalyvauti ankstesnėse stovyklose. Šiais metais, pagaliau, pavyko.
– Ar turėjote tam tikrų lūkesčių ar iššūkių, kuriuos norėjote įveikti stovykloje? Kaip jums sekėsi?
– Prieš daug metų dirbau Argentinoje, neįgaliųjų pensionate, tad psichologiškai buvau pasiruošęs viskam. Žinojau, kad stovykloje susidursiu su įvairiais vaikais ir šeimomis. Tačiau tai, ką patyriau, vis tiek buvo nauja ir unikalu. Stovyklos formatas, šeimų ryšiai ir vaikų pasauliai privertė mane gilintis dar labiau.
– Ką galėtumėte patarti tėvams, auginantiems autistiškus vaikus?
– Manau, tėvams svarbiausia nebijoti leisti Dievui įeiti į jų šeimas. Stovykloje mačiau neįtikėtiną tėvų meilę ir kantrybę. Jie aukoja viską dėl savo vaikų, tačiau kartais pastebėjau, kad jie pamiršta paprašyti Dievo pagalbos. Manau, Dievas gali suteikti papildomos kantrybės ir meilės, kurios mums visiems kartais trūksta. Kai jaučiatės pavargę, kai atrodo, kad jėgos išsenka, kreipkitės į Dievą – jis pripildys jus stiprybe ir atnaujins jūsų viltį. Kiekviena diena gali būti geresnė nei vakar. Nežiūrėkite į gyvenimą kaip į nesibaigiantį tunelį, kuriame nematote šviesos. Kartais einame ne per tunelį, o per šviesų žiedą, kuriame Dievas kiekvieną dieną mums duoda tai, ko reikia.
– Ar autistiškų vaikų paruošimas sakramentams turėtų skirtis nuo įprasto?
– Taip, vaikas, turintis sutrikimų, negali mokytis taip pat, kaip kiti vaikai. Tačiau pagrindinis dalykas yra suprasti, ką vaikas suvokia. Pagrindinės žinios, kurias vaikas turėtų turėti prieš priimdamas Pirmąją Komuniją, yra gebėjimas atskirti gerą nuo blogo, suvokti, kas yra nuodėmė, ir suprasti, kad Kristus yra tikras ir gyvas Dievas, kuris mus myli ir padeda. Jei vaikas turi šį supratimą, jis gali priimti sakramentą.
– O jei vaikas to nesuvokia? Ar tai reiškia, kad jis negali priimti Komunijos?
– Jei vaikas nesugeba suvokti sakramento prasmės, jis jau yra kaip angelas. Komunija yra priemonė, skirta mums, kad padėtų gyventi gerą gyvenimą. Jei vaikas nesupranta šios prasmės, jam nereikia priimti sakramento, nes jis jau yra Dievo malonėje.
– Ką išmokote šioje stovykloje, bendraudamas su vaikais ir tėvais?
– Išmokau, kad kiekvienas vaikas yra unikalus. Jie nemoka slėpti savo emocijų, jie tiesiog būna savimi – atviri, nuoširdūs. Man tai buvo pamoka apie autentiškumą ir paprastumą. Kiekvienas vaikas turi savo poreikius, ir tėvų užduotis yra juos atpažinti ir mylėti besąlygiškai. Ši stovykla man priminė, kad gyvenimas nėra apie taisykles, kurias taikome vaikams, bet apie tai, kaip juos mylime ir priimame tokius, kokie jie yra.
Kunigą Domingo kalbino ir interviu parengė Panevėžio autizmo asociacijos savanorė Karina Bučinskaitė.
Nuotraukos: Karina Bučinskaitė ir Vėtrė Antanavičiūtė
