Prieš dvi savaites, o tiksliau prieš du su puse mėnesio, suplanavau susitikti su draugais iš kitų šalių mūsų pamėgtoje Kroatijoje. Nusprendėme šįkart susitikti Splite – nuostabiame kurorte. Mintyse man iškilo idėja, kad mano sesutei, turinčiai autizmo spektro sutrikimą, Splitas galėtų tapti ypatingu atradimu. Ji dievina vandenį, tačiau visą savo gyvenimą buvo lepinta tik Baltijos jūros bangomis. Nedelsiant kreipiausi į draugus, kurie dalyvaus mūsų susitikime, paklausiau, ar jie neprieštarautų, jei atsiveščiau savo ypatingų poreikių turinčią seserį. Papasakojau jiems apie Sereną, kokia ji yra, kokią aplinką mėgsta, kokios gali kilti grėsmės (pykčio priepuoliai, nerimas) ir kaip galėtume jų išvengti, ypač keliaujant lėktuvu – patirtyje, kurios ji dar nebuvo išbandžiusi.
Draugai, išgirdę mano pasakojimą, sutiko su šia idėja. Pasitariau su broliu ir pristatęs šią „beprotišką“ idėją, sulaukiau jo pritarimo. Viskas vyko lyg per miglą, kai su nerimu širdyje skambinau močiutei, kuri mus abi augino nuo vaikystės. Ji yra mūsų vienintelė globėja ir praleido su seserimi 14 metų kiekvieną dieną. Močiutė, visada įžvelgianti šviesiąją pusę, išgirdusi mano planą, tik šyptelėjo: „Oo, tai važiuokit, skriskit!“
Atrodė, kad viskas jau sustyguota – šeimos nariai pritarė, tačiau lieka svarbiausia dalis: įtikinti pačią Sereną. Pasiūlius kelionę, ji iš pradžių atsisakė – bijojo skristi. Tai suprantama, juk ir man pirmas, antras, net trečias skrydis kėlė baimę. Kad jai padėčiau įveikti šią baimę, pasakojau apie Austriją, Splitą, rodžiau saulėtas nuotraukas bei vaizdo įrašus iš savo galerijos skrendant lėktuvu. Galiausiai Serena susidomėjo, tačiau jos pagrindinis klausimas buvo: „Ar bus medūzų?“ Patikinau, kad nesu tikra, tačiau pažadėjau, jog ieškosime.
Pasiruošimas vyko sklandžiai, tačiau kelionės maršrutas buvo sudėtingesnis nei įprasta. Planavau skristi į Vieną, tada autobusu važiuoti 5 valandas į Kroatijos sostinę, kur praleisime naktį, o kitą dieną vyksime į Splitą. Po keturių dienų Splite laukė grįžimas tuo pačiu maršrutu. Nors man toks keliavimas yra įprastas, nerimavau, ar Serena atlaikys tokį krūvį. Sesei pasakojau socialinę istoriją – kitaip tariant, mums, neurotipiškiems asmenims, viskas dažniausiai būna aišku jau po pirmo ar antro karto. Tačiau autistiškiems asmenims reikia išsamiai nupasakoti visą planų seką, ir ne kartą, o kokius dešimt.
Serena buvo pasiruošusi – savo lagaminą susikrovė tris dienas prieš išvykstant į Vilnių. Tarp kruopščiai atrinktų drabužių ji įsidėjo planšetę muzikai klausyti ir „Google Maps“ naršyti, o taip pat žaislą – morką, kuris visą kelionę tyliai slėpėsi kuprinės dugne. Kad būtume saugios, įsigijau „Apple AirTags“, nors jų neprireikė. Oro uoste rengėmės abi žaliai, o kortelės su visa informacija apie mano sesę buvo laminuotos ir prisegtos prie kuprinės, jei atsitiktų kas nors nenumatyto.
Kelionės išvakarėse viskas vyko sklandžiai – vykome į prekybos centrą, nusipirkome užkandžių kelionei, pasigaminome vakarienę, nuėjome miegoti, o ryte kėlėmės 4:20. Nors dušas Serenai nėra toks malonus kaip jūra, higienos procedūros vyko be problemų. Išvykome į oro uostą, tačiau likimas išbandė mus dar kartą – netyčia primyniau Serenos kuprinę, kas sukėlė stiprų emocinį atsaką: ji pradėjo šaukti, kandžiotis, aš stengiausi ją nuraminti ir atsiprašinėjau. Laimei, likusi kelionė į oro uostą buvo rami.Nors Serena turėjo žaliąją juostelę su saulėgrąžomis, kuri signalizuoja apie specialiuosius poreikius, pagalbos neprireikė – oro uostas buvo ramus, tad galėjome susitvarkyti pačios. Tarp kito, važiuodami į vietą, su draugu pastebėjome, kad Serena dėvi juodą laikrodį, kuris priklauso jam. Problema buvo ta, kad Serena laikrodį pasiskolino be draugo leidimo. Tai man kėlė nerimą dėl kelių priežasčių: nežinojau, kaip sesė sureaguos, jei paprašysime grąžinti laikrodį ir dėl galimų iššūkių oro uoste, nes patikros metu reikės laikrodį nusiimti.
Perėjus patikrą, Serena sėdėjo atokiau nuo žmonių, laukiančių skrydžio. Draugas įteikė jai ausų kamštukus, paaiškindamas, kad jie sumažina garsą. Išėjus į lauką, kur lėktuvo variklis jau gaudė, Serena pati išsitraukė kamštukus ir susidėjo į ausis. Įlipus į lėktuvą, ji atrodė rami ir nesureikšmino situacijos. Pasiruošusiems morališkai pakilimo etapui, mano sesuo mane nustebino – ji tiesiog sūpavosi lėktuve. Bandžiau sudominti vaizdu pro langą, tačiau tik pradėjus leistis, ji atsigręžė į langą ir susižavėjusi stebėjo žalios gamtos foną. Man kiekvieną kartą leidžiantis skauda ausis, bijojau, kad tai patirs ir Serena, tačiau viskas praėjo be priekaištų.
Kelionė autobusu į Vieną taip pat buvo sklandi. Nors Serena maistą laiko pramoga, šįkart ji neprašė nieko nei oro uoste, nei lėktuve. Netgi įprastas šokoladukas ir „Coca-Cola“ liko nepaliesti, o pradėti valgyti tik jau pačioje Vienoje.
Mūsų pasiruošimas kelionei į Kroatiją su Serena buvo ne tik išbandymas, bet ir nuostabi patirtis. Stebėdama, kaip ji įveikė savo baimes ir atrado naujus pasaulius, supratau, kad tai buvo daugiau nei tiesiog kelionė. Šis nuotykis stiprino mūsų ryšį ir parodė, kad su tinkamu pasiruošimu ir meile galima įveikti bet kokius sunkumus. Tik tam reikia įdėti pastangų ir meilės bei drąsos, kuri tik stiprina ryšį su artimaisiais.
Straipsnį parengė ir savo patirtimi dalinasi Panevėžio autizmo asociacijos savanorė Karina Bučinskaitė.