Julija Gudienė nors kilusi iš Anyksčių rajono, bet jau nuo 17 metų gyvena mūsų mieste ir drąsiai save vadina panevėžiete. Atvykusi į miestą studijuoti buhalterijos, greitai suprato, kad tai ne jos pašaukimas ir pasirinko socialinės darbuotojos kelią. „Norėjosi būti arčiau žmogaus“ – sako Julija. Studijų pradžioje galvojo, kad dirbs su pagyvenusiais žmonėmis, bet susipažinus su neįgaliųjų bendruomene, netikėtai tai giliai palietė jos širdį ir šią draugystę ji tęsia iki šių dienų. Julija dirba „Jaunuolių dienos centre“, o nuo 2023 metų vasaros veda teatro užsiėmimus Panevėžio autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomenės vaikams ir jaunimui.
Kaip vis dėl to pasirinkai tokią socialinio darbo kryptį, juk pati dirbi su psichosocialinę negalia turinčiais jaunuoliais?
Man tai patinka, nes kiekviena diena būna vis kitokia, jie moka stebinti. Mūsų „virtuvė“ šiek tiek kitokia, turime įvairių kompleksinių negalių ir visko yra, visokių dienų būna. Kiekvieną kartą reikia vis kitaip reaguoti, ieškoti vis naujų išeičių ir sugalvoti naujų dalykų ir tai mane „veža“.
Tai kaip suprantu tavo varomoji jėga yra pokyčiai ir nemėgsti rutinos. O kaip į visą tai atėjo menas ir teatras?
Įsidarbinusi Jaunuolių dienos centre dirbau su fotografija, tai viena iš mano aistrų, o greta vyko ir teatro užsiėmimai. Įvykus įstaigos plėtrai man pasiūlė koordinuoti teatro veiklą ir organizuoti užsiėmimus, kuriuos pradėjo lankyti visi 70 įstaigos paslaugų gavėjai. Pasiūlymą priėmiau su baime ir kartu atėjusia didele atsakomybe, bet teatro veikla yra man labai artima. Patirties daug neturėjau, vaidinau tik mokyklos laikais, bet tada man patiko būti scenoje, o dabar patinka būti šalia jos.
Kur gilinai savo žinias kaip dirbti su asmenimis, turinčiais negalią, teatro užsiėmimuose? Ar baigei kokias studijas? Ar Lietuvoje yra tokių mokymų?
Su negalia dirbantiems socialiniams darbuotojams yra labai daug mokymų, bet tiktai ne apie teatrą. Matydami didelį poreikį patys sukūrėme kompetencijų tobulinimo programą ir vedėme mokymus socialiniams darbuotojams. Mokymus teko vesti ir Juozo Miltinio dramos teatro aktoriams. Mokymai buvo paremti labai daug praktinių žinių ir metodų, kad galėtume vieni iš kitų pasisemti patirties. Asmeniškai pati viską išmokau tarptautinių projektų metu. Europos šalys yra labai pasistumėję neįgaliųjų meno srityje. Tiek šokio ir judesio, tiek teatro. Iš jų patirčių sėmiausi idėjų ir jas grįžusi pritaikiau savo darbe.
Kokias šalis galėtum išskirti?
Labiausiai įstrigusi atmintin, viena pirmųjų mano patirčių tarptautiniu lygiu – tai „CiM – Companhia de Dança“ iš Portugalijos. Jų darbas su asmenimis turinčiais negalią mane sužavėjo – jie yra tiesiog artistai, o ne žmonės su negalia. Kiekvienas turi savo sceninius gebėjimus ir juos pilnai realizuoja. Žiūrint, kūnu eina šiurpuliai. Taip pat išskirčiau organizacijos „Headway Arts“ iš Anglijos patirtį, jie daugiausia dirba su asmenimis turinčiais Dauno sindromą. Jie stato trumpas pjeses ir jų jaunimas ne tik atlieka vaidmenis, bet ir sako tekstus spektaklių metu. Pradžioje buvo sunku suvokti, kaip galima išmokti įsiminti tiek daug teksto, bet tai jie daro labai gerai.
Kaip prasidėjo draugystė su Panevėžio „Lietaus vaikais“?
Mane susirado asociacijos vadovė Sandra ir pasiūlė sudalyvauti projekte, dirbti su autistiškais vaikais ir jaunimu. Mane pakvietė ir pasidaviau avantiūrai, nes aš labai dažnai sakau taip. Man įdomu naujos patirtys, „pačiupinėti“, išmokti naujų dalykų. Visada noriu prisidėti, kai tame matau prasmę ir ne tik dėl savęs, bet dėl žmonių, kurie tame dalyvaus. Susitikome, aptarėme projektą, nustatėme tikslus. Sandra teigė, kad negalime tikėtis greitų rezultatų, tačiau man buvo svarbu turėti aiškų tikslą ir žinoti, kada galime laikyti projektą sėkmingai baigtu. Jau nuo pat pradžių žinojau, kad mes kažką pasieksime, kad turime realią galimybę įgyvendinti savo idėjas ir paversti vaikų gebėjimus į konkrečius veiksmus. Pradėjome dirbti su teatriniais metodais ir žaidimais, bet greitai supratau, kad mūsų pirmi įspūdžiai ir lūkesčiai ne visada sutampa su vaikų norais ir poreikiais. Nuolat reflektavau savo darbą, bandžiau skirtingus metodus: lėles ir vaidyba, bet svarbiausia buvo klausytis jų poreikių ir leisti jiems dalyvauti kuriant veiklą. Ši draugystė prasidėjo kaip iššūkis suprasti juos ir pritaikyti veiklas pagal jų poreikius.
Ar įžvelgei skirtumų darbe su autistiškais vaikais ir jaunimu? Sakei, kad turėjai patirties, bet ne su autistiškais vaikais. Kaip vaikai keitėsi pačio proceso metu?
Jų progresas buvo labai pastebimas nuo pat pradžių. Atsimenu pirmus mūsų susitikimus, kai ir pati jaučiausi nedrąsiai. Vaikai jautėsi nesaugiai ir kildavo klausimų apie tai, koks čia žmogus pas mus atėjo ir ko iš mūsų tikisi. Bandžiau įvairius metodus, kiekvieną susitikimą pateikdama naujas idėjas ir pratimus, tačiau greitai supratau, kad nereikia dažnai keisti pratimų. Pradėjau planuoti savo darbą kitaip ir kadangi kiekvieną savaitę su abejomis grupėmis susitikdavau po du kartus, tai vieną savaitę darydavome vienus dalykus, o kitą jau kitus. Tai padėjo jiems geriau įsisavinti veiklas ir prasidėjo ramesnis darbas, nes jie žinojo ko tikėtis. Tai man asmeniškai buvo atradimas, nes mano patirtis rodo, kad ilgesnis metodų kartojimas gali vesti į vangumą ir nenorą eksperimentuoti su naujomis idėjomis. Dirbant su autistiškais vaikais reikia stabilumo, o ne staigių pokyčių. Tai man tapo svarbi pamoka – rinktis skirtingus metodus ir planuoti darbą kitaip. Po vasaros pertraukos, kai sugrįžome rudenį, jaučiausi tarsi grįžusi pas savus – vaikai mane atpažino ir tai sukūrė saugumo jausmą, kuris padėjo mums toliau dirbti sparčiau. Kai pradėjome ruoštis spektakliui, pastebėjau, kaip vaikai atsipalaidavo ir pradėjo kurti ne tik savo vaidmenis, bet ir pasiūlymus dėl scenos veiksmų. Vyresnieji, antra trupė, ėmė aktyviai dalyvauti kūrybiniame procese. Patys kurė tekstą, sugalvojo vaidybinius elementus ir patys būrėsi į mažas komandas su kuo nori kartu vaidinti. Juos stebėti buvo nepaprasta, kiek čia pasirinkimų, kiek turi laisvės pasakyti savo nuomonę ir tai mane labai žavėjo. Net mažieji buvo drąsūs pasakyti, ką norėtų daryti, ir tai buvo puiku.
Visas procesas, nuo pat pradžios iki stiprių repeticijų teatre, buvo lydimas nuoseklaus stebėjimo, kaip kinta jų emocinė būklė. Aš visada skatinau juos pasidalinti savo jausmais ir sunkumais, o jie su džiaugsmu dalinosi savo patirtimi. Man labai patiko, kad mes ne tik kalbėjome apie teatrą, bet ir apie jų emocinius jausmus bei tai, kaip jie gali juos išreikšti ir išlaisvinti naudodami tam tikrus metodus. Jų išlaisvėjimas ir noras dalyvauti rodo, kad jie jautėsi saugūs ir priimti tarp savųjų. Tai yra ypatingai svarbu darbe su autistiniais vaikais, nes jie dažnai susiduria su prisitaikymo sunkumais ir nerimu dėl pokyčių. Ši aplinka, kurioje jie gali išreikšti save ir jaustis saugūs, leidžia jiems augti ir plėtoti savo gebėjimus.
Tiesiog žaviuosi tavimi, kaip greitai sugebėjai pajausti ir suprasti ko reikia darbui su autistiškais vaikais. Na, o kaip jums sekėsi prisipratinti teatro sceną?
Aš asmeniškai labai nerimavau, kaip viskas vyks. Iš patirties su suaugusius, prieš kelias savaites pradėdavau kalbėti apie būsimus pokyčius ir įvedinėti naujoves. Taip pat iš anksto kalbėjau su vaikais, žinodama jų individualius bruožus. Pradėjus repetuoti teatre, pergyvenau, kaip jie reaguos į naują aplinką: tamsesnę, su daugiau kėdžių ir užuolaidų. Pasirodė, kad veltui jaudinausi. Kai vaikai atėjo į teatrą, jie jautėsi puikiai, kas mane maloniai nustebino. Anksčiau galvojau, kad pirmoji repeticija bus skirta tik susipažinimui su scena ir atmosfera, tad pasiruošiau veiklų, kad užimčiau vaikų laiką, kol mes galėtume pradėti repetuoti. Tačiau tai buvo nereikalinga, nes vaikai buvo pasiruošę ir labai entuziastingai dalyvavo. Vienintelė iššūkio situacija buvo su vienu berniuku, kuris bijojo teatro. Kartu su mama jis sunkiai įžengdavo į salę ir kai kuriais atvejais netgi būdavo priverstas išeiti. Mes dirbome kartu su darbuotojomis, nuramindavome jį ir skatinome jaustis saugiai, kol pagaliau pavyko jį įtikinti įeiti į salę. Pirmąją dieną jis buvo labai išsigandęs, bet jau artėjant premjerai jautėsi daug saugiau. Žinoma, buvo ir kitų iššūkių, tokių kaip baimė judančių užuolaidų, tačiau per laiką ir atkaklų darbą pavyko jį įveikti. Bandėme pripratinti ir prie išjungtų šviesų salėje, bet tam reikia daug daugiau laiko ir įdirbio. Mes nusprendėme, kad mums yra svarbu berniuko poreikis, kad būtų šviesa ir mes vaidinsime su šviesa ir nedarysime didelių žingsnių čia ir dabar. Man kaip vadovei tai buvo labai svarbu ir tikiuosi, kad ateityje jis jausis dar saugiau teatre, net ir tamsioje salėje, su žmonėmis žiūrinčiais į jį.
Ar nesunku dirbti be pagalbos, nes savo įstaigoje tu turi pagalba, o dirbdamaPanevėžio autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ organizuotuose užsiėmimuose esi viena.
Jaunuolių dienos centre aš turiu savo komandą, kurią be manęs sudaro dar dvi individualios priežiūros darbuotojos, kurios prisideda ir organizuoja teatrinė veiklą kartu ir eina koja į koją su manimi. Mes esame labai stipri komanda. Kartu kuriame, galvojame, statome, organizuojame. Dirbdama su „Lietaus vaikais“ taip pat jaučiau pagalbą, nes vaikus ir jaunimą atlydi juos prižiūrinčios socialinės darbuotojos. Kai vyko repeticijos Lėlių vežimo teatre, ėjome kartu į užkulisius. Jos man ir čia ištiesė pagalbos ranką net neprašant, tiesiog iš empatijos ir supratimo. Aš joms esu labai dėkinga ir po premjeros sakiau padėkos žodžius. Ačiū jums, kad buvot, nes viena nebūčiau susitvarkius taip, kaip būčiau norėjusi.
Kaip jauteisi per premjerą, žinau, kad labai jaudinaisi?
Buvo jaudulio! Aš visada jaudinuosi, tiek savame darbe, kur jau dirbu 6 metus, tiek ir čia. Kiekvieną kartą, kai artėja premjera, klausiu savo aktorių: „Ar jūs jaudinatės?” Jie man visada atsako „Ne”, tačiau man pačiai atrodo, kad jaučiu nerimą dešimt kartų intensyviau nei jie. Aš gyvenu kartu su kiekvieno jų pergyvenimu, nes jaučiu atsakomybę už jų gerovę. Tai galbūt skamba globėjiškai, bet man labai rūpi jų būklė ir savijauta. Aš žinau, kiek pastangų kainuoja padaryti pasirodymą, įgyvendinti jį taip, kaip norėtume, kad žmonės jį pamatytų. Tačiau kartais viskas nesikloja taip, kaip tikėjomės, arba kaip norėtų žiūrovai. Tačiau per laiką išmokau šiek tiek mažiau rūpintis savo idealais ir pradėjau labiau vertinti, kaip aktoriai jaučiasi vaidindami, ką išmoksta iki pasirodymo. Man labai svarbu matyti jų reakciją, jausmus, kai jiems ploja. Kartais už juos ir verkiu, nes kai jie pasiekia tikslą, mano širdis tiesiog užsipildo džiaugsmu.
Tai patyrėme ir su vaikais. Aš labai jaudinausi, ypač pamačius tėvus įeinant į salę, mano delnai pradėjo prakaituoti. Tiesiog negalėjau patikėti, kad tiek daug žmonių atėjo pamatyti mūsų pasirodymų. Visi artimieji susirinko, rado laiko ir noro palaikyti savo vaikus. Tai mane labai nudžiugino, kai pamatai, kad salėje vietos trūksta, tai yra tiesiog nepakartojamas jausmas. Viskas buvo labai gerai. Pavyzdžiui iki premjeros vienas berniukas beveik nevaidino, dažnai atsiribodavo nuo veiksmo ir rūpinosi tik užkulisiais – kaip nusileisti ir pakilti laiptais. Tačiau per patį pasirodymą supratau, kaip svarbu pasirodyti prieš savo šeimą, prieš žmones, kurie tave pamatys. Jis atvaidino spektaklį nuo pradžios iki pabaigos, man beliko tik džiaugtis. Tas noras būti pastebėtam, pagirtam ir netgi nufotografuotam yra labai svarbus. Mes dirbame dėl tos emocijos. Kai vaidino vyresnėliai mes visi buvome užkulisyje ir nematėme reakcijų, aš niekada nesu mačiusi tėvų reakcijų, nebent kai viskas pasibaigia. Mes buvome užkulisyje, vaidinome kaip per repeticiją, vaikai buvo atsipalaidavę. Kartais net stebėjausi: kur visi jie išnyko, tas nerimas ir jaudulys? Apimė ypatingas jausmas išgirsti tiek daug plojimų. Aš žiūrėjau į vaikų akis ir mačiau, kaip kiekvienas išreiškia savo jaudulį skirtingai. Išėjus iš užkulisių, mačiau tėvų spindinčias akis ir girdėjau plojimus. Tą momentą pagalvojau – štai pasiekėme tą rezultatą, kurio norėjau. Tyliai, neįgarsintai, bet mes tai padarėme!
Po premjeros tikrai sulaukėme daug gerų atsiliepimų ir iš tėvų, bet kaip tu manai, ar tėvai pastebėjo vaikų įsitraukimą į teatro veiklą? Ar tėvai suinteresuoti leisti vaikus į menines veiklas? Ar tas supratimas atėjo po premjeros?
Po premjeros gavau daug žinučių, ypač socialiniuose tinkluose, kur buvo išreikštas palaikymas ir padėka. Tačiau man, kaip vadovei, labai svarbu gauti atgalinį ryšį pačio proceso metu, galbūt tėvai pastebi dalykus, kurių aš nepastebiu. Repeticijų metu nesulaukiau atgalinio ryšio iš tėvų arba kitų suaugusiųjų. Niekas neklausė apie tai, kaip vaikams sekasi, kokios jų nuotaikos, ar jie dalyvauja. Didžiausias atgalinis ryšys atsirado tik po premjeros, kai galėjau pamatyti bendrą rezultatą. Prieš premjerą, baigiantis repeticijoms teatre, paskambino viena mama, kuri dalijosi džiaugsmu, kad jos vaikas labai įsitraukęs į teatrą, kad nuolat kalba apie tai namuose. Tas skambutis sušildė mano širdį, nes jis dar kartą patvirtino, kad mūsų darbas nėra beprasmiškas ir jis turi tikrą poveikį ir naudą.
Turiu prisipažinti, kad būdami tėvais ir augindami vaikus su spec. poreikiais, per dažnai juos nuvertiname, nebesitikime kažko daugiau. Per didelis globojimas, baimė už savo vaiką nugali. O čia mes matome puikų rezultatą, per nepilnus metus repeticijų, dvi premjeros. Tu mums parodei ir įrodei kiek mūsų vaikai gali!
Aš manau, kad svarbu visada turėti didesnę svajonę, turėti siekiamybę ir nuoširdžiai to siekti. Niekas neįvyksta čia ir dabar, viskam reikia laiko.
Tai kokios tos ateities svajonės?
Dabar mes su vaikais pradėjome mokytis šešėlių teatro. Mano vizijoje – dar vienas spektaklis, ir tiek aš, tiek vaikai jaučiame norą ir įkvėpimą. Po premjeros vyko pirmasis repeticijos susitikimas, kuriame įvertinome savo jausmus. Buvau nustebinta vaikų atsakymų. Jie labai noriai pasidalino savo įspūdžiais: ar patiko jiems vaidinti teatre, kaip jautėsi per premjerą, ar buvo nerimo ir emocinės įtampos. Taip pat klausiau, ar norėtų tęsti teatro trupės „Pirmyn“ veiklą, ir visi atsakė „Taip”. Tai mane labai motyvuoja, nes matau jų potencialą ir norą tobulėti. Suprantama, kad ne kiekvieną dieną visi jaučia tokią motyvaciją, bet tai yra normalu. Svarbiausia yra tai, kad mes galime kartu kurti, tobulėti ir augti.
