Iššūkiai ir pirmosios dienos Kroatijoje
Pirmoji diena prasidėjo gana ramiai. Nusileidus Vienoje, Serena atrodė susidomėjusi ir smalsiai tyrinėjo miestą. Šis ramumas leido man patikėti, kad viskas bus sklandu. Vis dėlto netrukus susidūriau su pirmuoju išbandymu – tualetu. Keletas nesėkmingų bandymų įvesti Sereną į viešąją vietą virto ašaromis, savęs kandžiojimu ir plaukų pešimu. Mano neviltis augo kaskart, kai ji atsisakydavo įeiti. Su laiku ėmiau pastebėti, kad dėl tam tikrų veiksnių, tokių kaip šviesos jutikliai ar uždaros erdvės, Serenai šie dalykai tapo nerimo šaltiniu. Ji atsisakė naudotis tualetu tiek kavinėse, tiek autobusuose – atrodė, kad vos įėjusi į uždarą erdvę pajunta kažkokį nematomą spaudimą ir nebegali susikaupti. Tai tapo kasdieniu iššūkiu – suprasti, kaip jai padėti, kai nematai aiškios problemos.
Autobusas į Zagrebą buvo tylus. Keista, bet Serena nesinaudojo savo planšete, kuri paprastai būna jos ramybės garantas kelionių metu. Atrodė, kad ją traukia besikeičiantys vaizdai pro langą – medžiai, kalnai, saulėlydžio atspindžiai ant upės. Įprastai ji mieliau rinktųsi technologijas ar užsidėtų ausines, tačiau šįkart norėjo būti šalia manęs, ir tą ramybę spinduliavo visa savo esybe. Tai buvo viena pirmųjų akimirkų, kai supratau, kad ši kelionė bus kitokia.
Atvykus į sostinę, mus pasitiko mano draugas Edoardas. Jo šypsena ir šiluma padėjo Serenai atsipalaiduoti. Ji pirmą kartą nuo kelionės pradžios nusišypsojo, ir tai man suteikė vilties, kad visos baimės bei nerimas pradeda po truputį nykti.
Šeimininkės Anos rūpestis ir pajūrio stebuklai
Įsikūrimas apartamentuose buvo lyg atokvėpis po ilgos kelionės. Ana, mūsų šeimininkė, nuo pat pradžių rodė išskirtinį rūpestį ir supratimą Serenos atžvilgiu. Net kai Serena atsisakė kalbėti, Ana nespaudė, o tiesiog siūlė šiltą kavą ir leidusi įkvėpti jūros oro. Toks paprastas, bet dėmesingas požiūris iš karto užmezgė ryšį tarp jųdviejų. Ana ne tik parodė mums kelią į ramesnius paplūdimius, bet ir pati bandė padėti Serenai atsipalaiduoti vandenyje. Ji išsamiai aiškino, kaip gulėti ant nugaros, laikyti rankas ir kojas, kvėpuoti ramiai. Kiekviena akimirka vandenyje tapo mažyčiu stebuklu – Serena, kuri įprastai bijo įbristi į gilesnį vandenį, pradėjo patikėti savimi.
Pamenu, kaip pirmą kartą, laikydama mane už rankos, ji žengė giliau, nei kada nors anksčiau. Tada pradėjo drebėti, tačiau, žiūrėdama man į akis, leido supuoti ją ant bangų. Tai buvo daugiau nei tik bandymas įveikti baimę – tai buvo pasitikėjimo ženklas. Kaskart ji vis dažniau bandė plaukti pati, kelis kartus net atsisakė pripučiamų pagalvėlių. Nors jai tai kėlė didžiulį nerimą, ji niekada neatsisakė pabandyti dar kartą. Paskutinį rytą Kroatijoje, stebėdama ją plaukiančią savarankiškai net septynias sekundes, pajutau, kad tai buvo daugiau nei tik fizinis išbandymas. Tai buvo įrodymas, kad Serena keičiasi ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Tą patį vakarą mūsų kelionės partnerė Ana pasiūlė mus pavežti iki kalno viršūnės, kur atsiveria miesto panorama. Serena, iš pradžių nenorėjusi lipti į automobilį, galiausiai leidosi įkalbama. Važiuojant pro vingiuotus serpantinus, ji laikė mane už rankos, kartkartėmis priglausdama galvą prie mano peties. Atvykus ir išvydus atsiveriančią Kroatijos sostinę, Serena pagaliau atsipalaidavo, o jos akyse švytėjo kažkokia tyli ramybė. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai atrodė, kad visos kelionės baimės ir įtampos pranyko tarsi išsklaidytos vėjo.
Oro uostai ir grįžimo iššūkiai
Kelionė atgal į Austriją buvo ilga ir varginanti. Per ilgas valandas autobuse Serena, nors ir pavargusi, išliko neįprastai rami. Nepaisant to, neišvengėme nesklandumų. Viena moteris autobuse išreiškė nepasitenkinimą dėl Serenos supimosi – kuris yra įprastas savęs nuraminimo veiksmas daugeliui autistiškų žmonių. Tą akimirką, kai Serena girdėjo, kad apie ją kalbama, supratau, kaip svarbu būti atidiems savo kalboms ir veiksmams. Kiekvienas žodis, net ir sakomas šalia, gali paveikti, nes mes kalbame apie ją, o ji, nors ir tylėdama, viską girdi.
Atvykus į Vienos oro uostą, mus pasitiko milžiniškos eilės ir gausybė žmonių. Serena pradėjo drebėti dar nesulaukusi mūsų skrydžio – minios, garsai, intensyvios šviesos, nuolat mirksintys ekranai ir žmonių balsai. Tai tapo jos košmaru. Ji bandė užsidėti ausines, tačiau nenorėjo jų dėvėti ilgiau nei kelias minutes. Kai atėjo eilė praeiti patikrinimo punktą, ji pradėjo šaukti, kad nenori, verkti ir kandžioti ranką. Pajutusi jos skausmą, bandžiau viską paaiškinti pareigūnams, kad ji yra jautri ir tokios situacijos kelia stresą. Laimei, vienas iš pareigūnų, pastebėjęs jos būklę, leido mums praeiti greičiau, apeinant kai kuriuos patikrinimus.
Oro uoste, laukdamos skrydžio, užsukome į kavinukę atsigerti kavos ir nusipirkti kruasanų. Serena, nors ir atrodė pavargusi, norėjo šiek tiek atsipalaiduoti – ji įsikabino į mano ranką ir ėjo šalia, laikydama galvą pakeltą aukščiau nei įprastai. Kai šalia sustojęs pilotas pasiteiravo, ar jai viskas gerai, ji tiesiog nusišypsojo. Mažos pergalės, pasiektos žingsnis po žingsnio.
Grįžus namo, Serena sunkiai adaptavosi prie įprastos aplinkos. Vėmimas visą naktį atėmė jėgas, o mūsų planai apsilankyti „Vichy“ vandens parke buvo nukelti. Tačiau mane nustebino jos tyli ramybė – ji net neklausė, ar mes keliausime tą dieną. Ji suprato. Šis nuotykis, pilnas netikėtų išbandymų, tapo vertinga patirtimi, parodžiusia, kiek daug stiprybės slypi šioje tyloje panirusioje mergaitėje.
Durys į ateitį: kas laukia toliau?
Šis nuotykis su Serena nebuvo tik paprasta išvyka – tai buvo ir mūsų tarpusavio santykių stiprinimo etapas. Ji parodė, kad gali būti puiki kelionių draugė, kuriai tereikia šiek tiek daugiau supratimo ir kantrybės. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su naujais iššūkiais, žinau, kad Serena juos įveiks, nes yra stipresnė, nei kada nors maniau. Jau planuojame kitą kelionę, ir tikiuosi, kad tai bus dar vienas įsimintinas nuotykis, kupinas atradimų ir smulkių, bet svarbių pergalių.
Ši kelionė su Serena tapo nuostabiu pasakojimu ne tik apie naujų vietų atradimą, bet ir apie tai, kaip svarbu būti šalia vienas kito, net ir susiduriant su sunkumais. Tik supratimas ir kantrybė gali atverti duris į pasaulį, kuris kitiems gali likti uždarytas.
Straipsnį parengė ir savo patirtimi dalinasi Panevėžio autizmo asociacijos savanorė Karina Bučinskaitė.
